Pavasario medus (Gymnopus dryophilus)
Sistematika:- Skyrius: Basidiomycota (Basidiomycetes)
- Poskyris: Agaricomycotina
- Klasė: Agarikomicetai (Agaricomycetes)
- Poklasis: Agaricomycetidae
- Užsakymas: Agaricales (Agaric arba Lamellar)
- Šeima: Omphalotaceae
- Gentis: Gymnopus
- Žiūrėti: Gymnopus dryophilus (pavasario medus)
- Kiti grybų pavadinimai:
- Kollybia nemyli
- Kolibija abejotina
- Kolibija Dubravnaja
- Įprasti pinigai
- Mediena mėgstantys pinigai
Sinonimai:
Kolibija mėgsta ąžuolą;
Kolibija yra ąžuolas;
Pinigai yra įprasti;
Mediena mėgstantys pinigai;
Pavasario medus;
Collybia dryophila;
Miško pievų medus.
Skrybėlė:
Skersmuo 2-6 cm, jaunystėje pusrutulio formos, su amžiumi palaipsniui išsiskleidžia; pro dangtelio kraštus dažnai šviečia plokštelės. Audinys higrofiliškas, spalva kinta priklausomai nuo drėgmės: centrinės zonos spalva svyruoja nuo rudos iki šviesiai raudonos, išorinė šviesesnė (iki vaško balkšvos). Kepurėlės minkštimas plonas, balkšvas; kvapas silpnas, skonį sunku atskirti.
Plokštės:
Dažni, blogai prilimpa, ploni, balti arba gelsvi.
Sporų milteliai:
Baltas.
Koja:
Tuščiaviduriai, pluoštiniai kremzliniai, 2–6 cm aukščio, gana ploni (grybas, kaip taisyklė, atrodo proporcingas), prie pagrindo dažnai pūkuotas, cilindriškas, apačioje šiek tiek platėjantis; kojos spalva daugiau ar mažiau atitinka centrinės kepurės dalies spalvą.
Paplitimas:
Pavasarinis medunešis auga nuo gegužės vidurio iki vėlyvo rudens įvairių tipų miškuose – tiek ant paklotės, tiek ir ant pūvančių medžių liekanų. Birželio-liepos mėnesiais aptinkama daug.
Panašios rūšys:
Grybų pavasario medų galima supainioti su pievų medumi (Marasmius oreades) – kur kas dažnesnės lėkštelės gali pasitarnauti kaip išskirtiniai kolibakterijų požymiai; be to, yra keletas glaudžiai susijusių kolibijų rūšių, kurios yra gana retos ir be mikroskopo visiškai nesiskiria nuo Collybia dryophila. Galiausiai šis grybas stulbinančiai skiriasi nuo šviesių kaštoninių kolbijų (Rhodocollybia butyracea) egzempliorių cilindriniu, nelabai sustorėjusiu stiebu.
Valgomumas:
Įvairūs šaltiniai sutaria, kad pavasarinis grybas apskritai yra valgomas, bet tai neturi prasmės: mėsos mažai, skonio nėra. Tačiau niekas nedraudžia bandyti.
Pastabos: Pseudopopuliarus pavadinimas „pinigai“, neva nurodantis visokius smulkius susidūrimus, visiškai savęs nepateisina. Grybautojams kolbės yra savotiškas „fonas“, kuriame vaidinamos grybų komedijos ir dramos; mažieji kolbiai – miško puošybos elementas, toks pat, kaip pernykštės spurgos ir naktinio aklumo gėlės. Kokie čia „pinigai“, jei jų net neskaičiuoji!
Tačiau kai kurie grybautojai vis dar atkreipia dėmesį į medieną mėgstančią kolbiją, keistai vadindami ją „miško pievų medumi“. Tuo pačiu visada seka paaiškinimai ta prasme, kad nėra prasmės rinkti miško pievų grybus, nes juose nėra nei skonio, nei kvapo. Taigi, kažkas išaugo.
