Pilkai rožinė malūnėlis (Lactarius helvus)
Sistematika:- Skyrius: Basidiomycota (Basidiomycetes)
- Poskyris: Agaricomycotina
- Klasė: Agarikomicetai (Agaricomycetes)
- Poklasis: Incertae sedis (neapibrėžta)
- Užsakymas: Russulales
- Šeima: Russulaceae (Russula)
- Gentis: Lactarius (Miller)
- Žiūrėti: Lactarius helvus (pilkai rožinis malūnas)
Sinonimai:
Pilkai rožinė krūtinė
Nevalgomas laktusas
Paprastas malūnininkas
Roanas malūnininkas
Gintaro malūnininkas
Miller rožinė-pilka (lot. Lactarius helvus) - Russulaceae (lot. Russulaceae) šeimos Millechnik (lot. Lactarius) genties grybas. Sąlygiškai valgomas.
Pilkai rožinė pieno skrybėlė:
Didelis (8-15 cm skersmens), daugiau ar mažiau suapvalintas, vienodai linkęs formuotis tiek centriniam gumbui, tiek įdubimui; su amžiumi šie du ženklai gali pasirodyti vienu metu – piltuvėlis su tvarkingu guzuliu viduryje. Krašteliai jaunystėje dailiai suglausti, bręstant palaipsniui iškočiojami. Spalva – sunkiai nusakoma, blanki pilkšvai rusvai rožinė; paviršius sausas, aksominis, nelinkęs į higrofiliškumą, neturi koncentrinių žiedų. Minkštimas tirštas, trapus, balkšvas, labai stipraus aštraus kvapo ir kartaus, ne itin aštraus skonio. Pieno sultys yra menkos, vandeningos, suaugusiems egzemplioriams jos gali visai nebūti.
Plokštės:
Silpnai besileidžianti, vidutinio dažnio, tokio pat mastelio kaip ir kepurė, bet kiek šviesesnė.
Sporų milteliai:
Gelsvos spalvos.
Pilkai rožinė laktaro koja:
Gana stora ir žema, 5-8 cm aukščio (samanose gali būti ir daug ilgesnė), 1-2 cm storio, lygi, pilkai rausva, šviesesnė už kepurėlę, jaunatviška, tvirta, tvirta, formų nelygios spragos.
Paplitimas:
Pilkai rožinis malūnėlis aptinkamas pelkėse tarp beržų ir pušų, samanose, nuo rugpjūčio pradžios iki spalio vidurio; rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje, esant palankioms aplinkybėms, gali duoti vaisių didžiulius kiekius.
Panašios rūšys:
Kvapas (aštrus, nelabai malonus, bent jau ne visiems – man nepatinka) leidžia visiškai užtikrintai atskirti pilkai rausvą pienišką nuo kitų panašių grybų. Tiems, kurie dar tik pradeda susipažinti su melžėjais, pasikliaudami literatūra, pasakysime, kad kitas gana panašus grybas, turintis stiprų kvapą, ąžuolo melžėjas Lactarius quietus auga sausose vietose po ąžuolais, yra daug mažesnis ir bendras, visai nepanašus.
Valgomumas:
Užsienio literatūroje jis nurodytas kaip silpnai nuodingas; čia jis įvardijamas kaip nevalgomas arba kaip valgomas, bet mažai vertingas. Žmonės sako, kad jei esi pasiruošęs taikstytis su kvapu, tai gauni pienininką kaip pienininką. Kai pasirodo, nesant vertingų prekinių grybų, tai bent įdomu.
Pastabos Grybų malonumų entuziastui tokius dalykus prisipažinti visada nepatogu, tačiau Lactarius helvus tapo vienu iš nedaugelio melžėjų, kurie man padarė ryškų nevalgomą įspūdį. Didelis, svarus grybas su nemaloniai sausa kepure, nepažeistas nei kirmino, nei šliužo, kažkodėl netelpa į krepšelį. Galbūt tai įtartinas kvapas; jei jis būtų nors kiek silpnesnis, jį būtų galima pavadinti pikantišku, pikantišku ar tiesiog kaip cheminis ginklas. Kaip ir daugelį kitų įprastų pušyse augančių grybų, taip ir pilkai rožinį laktariuką sutikau labai vėlai, sąmoningo grybavimo amžiuje; susitiko ir pirmu pasitaikiusiu pretekstu nutraukė pažintį. Kažkas čia negerai. Kažkas panašaus į ąžuolinį pienininką. Atrodo, kilmingos šeimos grybas ir narsus straipsnis, o ne laimingas. Arba problema nebėra net grybuose ...
